“Man berašant, priešais, ant stalo sėdi sena skudurinė lėlė, – miela senoji Skudurinė Onutė. Tai ta pati Skudurinė Onutė, kuria vaikystėje žaidė mano mama. Štai sėdi ji šiek tiek suglebusi ir išklibusi, doru atviru žvilgsniu žiūrėdama man tiesiai į veidą elektros šviesoje žybčiojančiomis batų sagučių akimis…Ji laiminga ir nuolat šypsosi… Kiek nuotykių tu turėjai pergyventi, Skudurinuke!Kiek džiaugsmo ir laimės tu atnešei į šį pasaulį !Kad ir kaip būdavo elgiamasi su tavimi, tu likdavai nuostabiai kantri.Kiek tu galėtum pamokyti mus meilumo ir ištvermės, turėdama tokią ilgametę išmintį, jei tik kalbėti mokėtum. Nenuostabu, kad skudurinės lėlės yra labiausiai mylimos. Tu esi tokia maloni, kantri, tokia miela. Skudurinės lėlės, kuo labiau jūs susitrynusios, suplyšusios, tuo labiau jus myli vaikai.
Kas nežino, kad pasakų pasaulis yra pilnas senų, mielų skudurinių lėlių, – minkštų, sulamdytų skudurinukių, kurios keliauja per visus pasakų pasaulio stebuklus mažose putniose vaiko rankutėse, stipriai prisiglaudusios prie pilnų amžinos saulės vaikiškų širdelių.”
Ištrauka iš Džonio Griuelo ( Johnny Gruelle ) knygos “Skudurinės Onutės pasakėlės”
Mano pirmosios lėlytės
